Štai ir dar vieną dieną užbraukiu kaledoriuje juodu rašalu... Lyg ir skaičiuoju savo tuščias dienas, tačiau laikas eina ir glemžiasi jų vis daugiau... Už lango jau pavasaris... Ir akimis tyliai nulydžiu bėgančius vaikus... Tartum ir nieko ypatingo, tačiau širdy sukirba pavydas... Kad aš dabar bent minutei galėčiau viską pamiršus tyliai pabėgti, o kur galbūt ir visai nesvarbu... Tik kuo toliau nuo šių dienų... Tokių niūriai liūdnų...
Tyliai skambančiomis gitaros stygoms ateina prisiminimai... Tik gaila, kad visi jie su tokia pačia potekste... Visi tokie pat...
Gyvenimas lyg srauni upė teka pro mano rankas, bet kad ir kaip sugauti norėčiau... Negaliu... Juk aš tik paprastas žmogus... Ir tai prisimenu kas dieną... Gal todėl ir eina mano dienos visos tuščiai... Bet juk reikia kartais pasijausti ir visafaliu valdonu, kad galėtum tuščias dienas paversti pilnomis... Pilnomis lūkesčių ir svajonių... Pilnas neblėstančio žavesio...
