Aukšti langai
Pamatęs jauniklių porą
Ir numanydamas, kad jis ją dulkina, o ji
Ryja tabletes arba turi įsistačiusi gaubtuką,
Žinau, jog tai rojus,
Apie kurį visi sẽniai svajojo visą gyvenimą –
Įsipareigojimai ir ceremonijos nustumtos į šalį kombainų
Lyg atgyvenęs kombainas,
Ir visi jaunieji ritasi ilgiausia pakalne
Į laimę, be galo. Įdomu, ar prieš
Keturiasdešimt metų kas žvelgdamas į mane
Galvojo: Va čia tai gyvenimas,
Daugiau jokio Dievo, jokio prakaitavimo tamsoj,
Drebant dėl pragaro, ar būtinybės slėpti,
Ką manai apie kunigą. Su
Savo šutve jis risis ilgiausia pakalne
Laisvas kaip paukštis, kad skradžiai! Ir kaipmat
Vietoj žodžių mintyse iškyla aukšti langai:
Saulę sugobiantis stiklas,
O anapus jo – sodri žydrynė, kuri nebyloja
Nieko, kurios nėra, kuri begalinė.
1967
Sprogimas
Sprogimo dieną
Šešėliai rodė į šachtos angą:
Saulėje snaudė šlako krūsnis.
Keliuku artėjo vyrai auliniais batais
Krenkštimas keiksmais aprantuota kalba ir pypkės dūmas
Gūždamies nuo išgrynėjusios tylos.
Vienas nusivijo triušius; nepagavo;
Grįžo su vieversių lizdu ir kiaušiniais;
Aprodė; paslėpė žolėse.
TAIP jie įžengė barzdoti ir moleskino kelnėmis
Tėvai broliai vardai vardeliai kvatojimas
Pro aukštus pravirus vartus.
Vidudienį – tirtesys; karvės
Akimirką nustojo rupšnojusios; saulė
Apsisiautusi tarsi garo migla apsiblausė.
Išėjusieji pirma mūsų
Sėdi Dievo padangtėje
Juos dar išvysime...
Paprastai nelyg koplyčioje iškaltais žodžiais
Buvo pasakyta ir vieną mirksnį
Žmonos išvydo sprogimo vyrus
Didesnius nei buvo gyvenime –
Aukso veidais tarsi monetose ar žengiančius
Kaži kaip iš saulės jų link:
Vienas jų rodė nesugurusius kiaušinius.
1970
