Dulksnoto ryto baladė
Vaikystės namuos
nebuvo langų į šiaurę.
Priemenėj
daug kabinotų,
tėtušio apsiaustų,
įdienojus – pusiau prietema.
Jei rankoje nieko, jokio žibinčiaus,
naktimis – sodo tamsa.
Kankinantys kvapai, aromatai – kvapai
valgio, gėrio, – jų nepamirši
kaip sklandytuvų,
kurių po paskraidymų
laukdavo kiemas.
Degė saulė
aukštai danguje.
Už prabėgusį laiką
mirgėjo žvaigždės.
Vaikystės namuos
nebuvo langų į šiaurę.
Nebepameni vieno
dulksnoto ryto
ir katras buvo pirmesnis,
ar ieties metikas –
jis svaidė pievoje ietį, –
ar laikrodis su svambalais,
bet jiedu abu slapčiomis
pamerkdavo Siuzei,
merginai ne šio pasaulio.
Kaip rantyti kočėlai
aidėjo laiptai,
slėpės takas giliai javuos.
Bangos nuklodavo visą
prižėlusį ežerą.
Kažin ar taip pat
putą baltą ir palšą
jos tebemeta į krantą,
tebešoka
tą purų šokį, kur šoko
kadų kadais.
Akmens kvapas
Kreivo kalno kreivą dieną
retai kas nerūstauja,
retai kas priglunda per bangas.
Kai maloniai prieš sutemas išlenda saulė,
pro lapotus pakrantės medžius
nušvinta upė.
Apsnūdo kaimelio trobos
ir, regis, drauge su žvejais
žiūri į prošvaistę.
Pagaliau sulaukei valandos:
sunkiai pasėdi,
akimoju stojies.
Akmens,
skaldomo akmens
kvapas,
kvapas daužant
kuvalda granitą.
Stipriai užmerkus akis.
Suraukus kaktą.
*
Levandų vanduo,
aliejai.
Kad tu suprastum,
koks klaidingas buvo pavasaris,
pasiplaukiojimai valtim po užlajas.
Koks ramus,
neramus buvo kalbėjimas,
išėjęs iš krantų.
Levandų vanduo,
aliejai,
melsvi levandų žiedai.
Pasienis
Niekada
neguldei galvos,
kad, pamatęs didelę katedrą,
esi mažoje šalyje.
Nieko bemaž nežadėjai.
Staiga – pasienis,
slūgsta tamsingi kuorai.
Parskridusios pempės
kuodą svarina sniegas.
Nebereikia glamžyt beretės,
nusiimt jos todėl,
kad – beretė.
Sveiki,
sudriskę skelbimai,
afišų statinės,
apkiautusios iškabos ir stulpai.
Ramumo, įdubęs kloni.
Nuo čia netoli – ozas.
Tiesiai arčiau – aplink greičiau.
