1
Tavo kūnas
menkiausias jo įlinkis
manyje įsikirtęs
Tavo delnas
glamonėjantis
šiltas
mūsų lūpos sulimpančios
savo syvais
kaip du lapai
žiedynlapy
mūsų priesaika
tamsumoj
rodo kelią
kitų nepramintą
ji žvaigždėm danguje
vaiskiai šviečia ir žvilga
kaip noktiurno melodijoj
aplink galvą lyg nimbas
netikėtai suspindo
2
balta paklodė kvepia Tavimi paklodės su guma
nors kvapas šis išsivadėjęs
kaip mes mylėjomės
kaip mes tada mylėjomės
mana mums leidos iš dangaus
nušvitusios akys žiežirbom žėrėjo
lytėjimai Tavųjų pirštų
į mano sielą įsigėrė
gal dar ne viskas
gal ne viskas
pasibaigė dugnan nunėrė
vėl iš tamsos išsilukšteno rytas
šviesus toksai
padangė išgiedrėjus
net kvapą užima
jisai visai toks pat
kai mes mylėjomės
kai atsiskirti niekaip negalėjom
paklodę vėsią pirštais čiupinėju
o ji nesako nieko
tyli kaip tylėjusi
3
lyg kas kutentų
kaklą apnuogintą
tarsi bučiuotų
tokios pažįstamos
jaukios akimirkos
malonūs pojūčiai
švelnūs atodūsiai
niekas man negresia
negresia niekas
vengiu pažvelgti
į save veidrody
nuplikę medžiai
medžiai nuplikę
jųjų viršugalviai
pačiam vidurvasary
sučiaupiu lūpas
lūpas suskirdusias
pamėlynavusias
lopas prie lopo
lopas ant lopo
ant antro lopo
dar trečią prisiuvu
kur kas ryškesnį
ir patvaresnį
ne tokį blyškų
niekas man negresia
negresia niekas
atvira tiesai
atvira niekui
glaudi kaip vilna
vieniša lieku
