Taip, katės mane mylis, kaip ir aš kas, jos jaučia mane kur aš bebūčiau ir tyliai sėlina norėdamos pasipuikuiti prieš mane savo lankstumu, gebėjimu greitai įlipti į medį, paskui nušokri ant šiūkšlių konteinerio ir nubėgti riestomis senamiesčio gatvėmis. Jos pasitinka mane net ištižusios ant asfalto, bevelydamos savo šaltu žvilgsniu pradurti mano automobilio padangas.
Ne išimtis ir fotosesijos.
Šis juodas gražuolis atskubėjo prie modelio ir garsiai kiaukdamas bande suminkštinti mūsų širdis prašydamas meilės, šilumos ir skanaus kasnelio. Hm... mintis apie gardų kasnelį privertė mano pilvą meilei, kaip glostomam katinui sumurkti....
- Kokia sėkmė, kokia sėkmė, kartojo mano kolega šios fotosesijos metu. Net katinas pas mus atėjo....
Ar tikrai tai sėkmė viduje sau tyliai mąsčiau aš.... fotografavau ir jaučiau, kaip tas katinas atima mano dėmesį, mane blaško
blaško modelį, gadina kadrus, atima laiką, sekina kantrybę. Jau temsta dar reikia padaryti kelis siužetus, o jis vis čia. Na nėra katino mano planuose......
galų gale susitaikiau su tuo, kad katinas čia vietinis, o aš svečias tad nustojau fotografuoti ir žiūrėjau kaip modelis džiaugiasi katino draugija, žaidžia su juo. Traukiau sau dūmą ir galvojau, o gal ir gerai, kad jis atėjo.... jaučiuosi pavargęs išsisėmęs ir noriu valgyti....
