vis galvoju ir nesuprantu - kuo taip nepatiko sita nuotrauka. tai bene labiausiai neitiketinas kadras kuri per pastaraji pusmeti pavyko pagauti. kaip visad vaikas lakste aplink pasakodamas apie naujus Lego kovotoju rinkinius ir apie papildomas patrankas kuriomis sustiprins savo pagaminta Ninjago kovini laiva kai gris is atostogu Druskininkuose i savo namus o as tuo tarpu zaidziau su continuous autofocus fokusuodamas tai i sienines spintos veidrodzio rema tai spinteles veidroryje o taip pat tryniau pasikartojancias nuotraukas. bet staiga visa ta laika, kaip ir didziaja bet kurios dienos dali, ciauskejes vaikas atsigule ant gringu ir atsispirdamas kojomis nuciuoze atbulas iki plyteliu kurios buvo atgaiva karsta diena, nutilo ir sustingo akimirkai apmastymuose kaip tik budamas mano kadre. spejau kelis kadrus padaryti kazko tokio, kad jis pasoko ir pribeges prie manes pradejo vis kartoti "istrynk, istrynk" nors niekad to nera prases. susitareme, kad paliksiu viena kadra.

todėl, Romai, kad istorija turi būti ne parašyta žodžiais po to, kai foto nuvertinama, o matytis nuotraukoje. nuotraukoje nesimato nė trupučio to, ką aprašei. na, nebent kad vaikas nesimajačina, ramiai guli, tai galima spėti (tie, kas turi tokio amžiaus vaikų, gal ir atspėtų), kad jis susimastė. Apgailestauju, bet bandyk toliau.

O man patiko nuotrauka, net labai, tokia tikroviska, kai zmogutis masto apie kazka, ir atrodo aplink ji nematoma erdve, kad niekas negali jo trukdyti, nes tai svarbi akimirka jam paciam, uogyte.