A.Maldučio ir V.Trublenkovo fotografijų paroda „Ne sezono metas“.

Kovo 23 d. 17 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Algimanto Maldučio ir Viktoro Trublenkovo fotografijų paroda „Ne sezono metas“.



 Algimantas Maldutis (g. 1955) ir Viktoras Trublenkovas (g. 1955) debiutavo 1982 m. ketvirtojoje jaunųjų fotografijos parodoje. Po poros metų, 1984-aisiais, Klaipėdoje surengta bendra abiejų autorių paroda, o 1988 m. su fotografų kūryba supažindinti Vilniaus žiūrovai. Abu menininkus siejo panaši pasaulėjauta, matymas, bendros idėjos, o neretai jiedu ir fotografuodavo drauge. Tiek temomis, tiek raiškos būdais jų kūryba atitiko devintojo dešimtmečio pradžioje įsigalėjusią fotografinę kalbą, kuri, pradedant Algirdu Šeškumi, buvo artima Alfonso Budvyčio, Vytauto Balčyčio, Remigijaus Pačėsos meninei raiškai. Fotoaparatas tuo metu vis dažniau nukreipiamas į visiems gerai pažįstamus masiškai vartojamus kasdieniškus daiktus, tuščias (ištuštėjusias), nefunkcionalias erdves, miesto vaizdus.
Tiek A. Maldučio, tiek V. Trublenkovo darbuose gausu miesto ikonografijos – kelio ženklų, elektros stulpų, laidų, gamyklų kaminų, aklinų tvorų, betoninių sienų fragmentų ir čia jie pasitelkiami ne besiplečiančio miesto idealistinei iliuzijai kurti, o kasdienybės nykumui ir beprasmybei atskleisti. V. Trublenkovas estetinio pasitenkinimo ieško faktūrose, A. Maldutis – spalvoje (neretai darbus tonuodavo). Žmogus fotografijose tėra tik šmėžuojanti neatpažįstama neryški figūra ar susiliejęs siluetas, be jokių identifikacijos ženklų, emocijų, čia nevyksta joks veiksmas.
Menininkai atsiriboja nuo tiesioginių sovietinės realybės refleksijų pasirinkdami lakonišką kalbą, specialiai griauna įprastus kompozicijos, ryškumo bei kitus principus. Tai buvo savotiškas tylus maištas, protestas prieš viešojo gyvenimo dirbtinumą, deklaruojamos tiesos ir realybės neatitikimą, o kartu ir bandymas atitrūkti nuo vyresniosios kartos meninės raiškos stilistikos, nors kai kurių bruožų visiškai neišsižadama: A. Maldučio kapinės iš serijos „Memento mori“ (1988) tiek savo vizualine raiška, tiek serijos pavadinimu artima romantiškajai pasaulėžiūrai, aktai (1982) taip pat.
Menininkai pereina į pasyvių stebėtojų poziciją, grynoji estetika praranda savo svarbą, fotografija pasitelkiama savų minčių ir išgyvenimų reflektavimui, iš visuomeniškos tampa itin asmeniška, gal būtent dėl to ir ne visų suprantama. Ir nors minimu laikotarpiu kitokias menines idėjas jau buvo galima reikšti kiek laisviau, oficialiai tokia kūryba nebuvo skatinama ir propaguojama.
Parodos pavadinimas „Ne sezono metas“ „pasiskolintas“ iš A. Maldučio fotografijos, tačiau jis puikiai atspindi anuometinę situaciją, kuomet Sovietų Sąjungoje nebuvo pats geriausias laikas kitokiam mąstymui, kitokiai kūrybai ir geram gyvenimui bendrąja prasme.