Norime pasidalinti ne lakoniškais atsiliepimais, bet tikrų žmonių tikromis istorijomis ir asmeniškais patyrimais iš ankstesnių Andriaus Elsbergo vestų fotografijos kursų. Ačiū jiems už nuoširdumą!
RITA:
„Prieš kursus fotoaparatą turėjau rankose vos kelios savaitės. Nieko nemokėjau. Nesupratau nei kam tas filtras, keli objektyvai ir t.t. Jaučiausi visiškai žalia. Į kursus ėjau su mintim išmokti pagrindines funkcijas, nustatymus ir apskritai nebijoti fotografuoti.
Gavau tikrai žymiai daugiau. Esu labai patenkinta ir dėkinga. Požiūris į fotografiją pasikeitė kardinaliai. Andriaus filosofija man labai priimtina.”
MARTYNAS:
„Fotografuoti pradėjau prieš maždaug 20 metų. Toji pradžia buvo su Smiena, Lomo, FED, Pentax. Paskui sekė skaitmeniniai - Sony 1,3 Mpix, Canon Powershot, Konica - Minolta ir dabar - Nikon D40.
Juostelių laikais fotografuodavau klasiokus, gulbes, draugus, mokykloje. Tuo metu pats ryškindavau juosteles ir atlikdavau visą procesą. Kai pradėjau su skaitmeniniu fotoparatu - labai patiko tai, kad gali turėti krūvą nuotraukų.
Bet kažko trūkdavo... Iš pradžių pikselių, paskui objektyvo, dar vėliau - pinigų rimtam veidrodiniam aparatui. Nors kartais pagalvodavau, kad trūksta gal ir visai ko kito. Todėl ir atėjau į kursus.
Per kursus labai naudinga buvo sužinoti apie komponavimą, pirmą/antrą planą, portreto fotografavimo specifiką, nuotaikos svarbą. Patiko dėstytojo nuotraukų analizė - neskubi, aptariant visas detales. Svarbiausia, ko išmokau - galvoti prieš paspaudžiant mygtuką.“
KORNELIJUS:
„Mano istorija buvo tokia: fotografavau nuo mokyklos laikų, kol palūžo Zenit'as. Vėliau įsigijau „muilinę“. Su ja paprasta kaip 2x2 - nereikia dėl nieko sukti galvos. Taigi sėdžiu ir žiūriu į tas nuotraukas. Galvoju, kad kažkas ne taip, lyginant su senomis, „zenitinėmis“, ypač darytomis ne su standartiniu, o su portretiniu objektyvu. Žodžiu, pasiilgau to.
Pradėjau domėtis DSLR kameromis ir įsigijau Nikon D90. Tada supratau, kad man trūksta teorinių žinių, nes fotografijose nemoku suvaldyti šviesos.
Kursuose išmokau mokytis. O mokytis reikia pačiam, studijuojant profesionalų padarytas nuotraukas, ir, žinoma, daug daug fotografuojant. Taip pat gavau labai daug naudingos informacijos apie kompoziciją, kadravimą, apie tai, į ką reikia atkreipti dėmesį fotografuojant.“
VAIDA:
„Fotoaparatas jau senokai tapo mano draugu. Pirmąją „muilinukę“ įsigijau mokykloje. Fotografavau taip, kaip man atrodė gražu, neturėdama žinių apie kompoziciją, diafragmą ar šviesos kritimą. Draugai žinodavo, kad jeigu jie užmiršo fotoaparatą, aš savojo tikrai neužmiršiu.
Mėgau analizuoti savo nuotraukas. Stebėdavau, kaip keisdavosi nuotraukos ryškumas, fotoaparatą pasukus vos vos į kitą pusę ar nukreipus žemyn. Nesuprasdavau, kodėl vienos nuotraukos būdavo ryškios, kitos nelabai. Apie kompoziciją nenutuokiau. Tiesiog žiūrėdama į nuotraukas galvodavau, kodėl vienos patikdavo, o kitos - ne.
Dabar suprantu, kad fotografijoje viskas yra svarbu. Kursų metu gavau daug naujų žinių apie fotoaparato galimybes bei objektų komponavimą. Labiausiai man patinka tai, kad pasikeitė mano požiūris į fotografiją, pačios fotografijos suvokimas ir interpretavimas. Kursų metu išgirsta kritika priversdavo vis labiau ir labiau stengtis. Be abejo, darau dar labai daug klaidų, tačiau juk iš jų ir mokomės.
Manau, kad kiekvienas žmogus fotografijoje auga savu tempu, vieni greičiau, kiti lėčiau, svarbiausia augti ir nesustoti vietoje. Ačiū už tai, kad nuoširdžiai, atsidavusiai ir kantriai mokėte, negailėjote kritikos, tačiau neužmiršdavote ir pagirti.“
