DABAR: tėra tuščia stotis, kur nesustoja nė vienas kinkinys ir nesustos ir užeigos namai, kur tu ne arklius pasimainai, o kur tave pamaino pratarti nesuspėjusį: dabar gulstiniam avily nepasakysi: nemindžiok žodžių, gyvuly žmogau paliki žolę rudeniui ir šalnai miegūstą gluosnio galvą, žiovuly: gražu, kas vėjo sutaršyta naktį kas mėnesienoj suplakta sparnų jaukinamos neprijaukintos bitės: aštuonios laisvės: tiek tėra: dabar kai tavo šaknį graužia pakaitom pelytės juodos ir pelytės baltos: dabar: tebus akimirkos angis tik šieno kaugėn įsislinkęs žaibas
Vladas Braziūnas, 1992 07 8-10
