DIEVAS YRA PUODŽIUS

       Mano mama buvo šešiolikos ir nėsčia aštuntą mėnesį, kai užsidegė nedidelis nendrėmis dengtas namelis prie žvyrduobių. Tą namelį paaugliai mano tėvai buvo išsinuomavę, nes norėjo gyventi patys vieni – atskirai nuo suaugusių. Buvo naktis, jie miegojo ir, aišku, būtų akimirksniu sudegę ar uždusę dūmuose, jei ne Marija, kuri per sapną pasirodė mano miegančiai mamai.

       Marija labai graži, žydrai apsirengusi ir didelė – per visą dangų. Ji rodė į vėjų draikomus baisius juodus audros debesis, pašėlusiu greičiu lekiančius artyn. Mama persigando, pašoko ir tuojau suprato, kad dega. Jiedu su tėvu išlėkė beveik nieko nepagriebę. Tėvas, tiesa, dar spėjo įpulti ir nučiupti keletą knygų, kurios vėliau, mano vaikystės namuose, taip ir stovejo etažerėje – apdegusiais kampais.

       Niekas man neaiškino, kodėl jos tokios, bet man buvo be galo įdomu. Aš kažką miglotai prisiminiau iš gyvenimo prieš gimimą. Tai audrino mano vaizduotę.

       Kartą, nors buvau visai maža, labai diplomatiškai paklausiau: kažin, kodėl tos knygos apdegusios? Jos iš gaisro, irgi labai neapibrėžtai atsake mama, tarsi tas būtų savaime suprantama.

       Daugiau nebeklausiau, nenorėjau įkyrėti. Bet vis tiek – man buvo baisiai įdomu. Nejaugi išties kažką prisimenu? Ėmiau išnaudoti savo dviem metais jaunesnį brolį, kurį tada visi vadinome Liu. Rodydavau jam apdegusias knygas ir sakydavau: tai iš TO gaisro. Kas tas gaisras, bemat paklausdavo Liu. Jis niekada, netgi prieš gimdamas, nebuvo matęs tikro gaisro.

       To aš ir telaukdavau. Pastuksendavau sau į smilkinį rodomuoju pirštu, kaip buvau mačiusi darnat mūsų tarnaitę tėvui už nugaros, ir išdidžiai su pašaipėle sakydavau: nežinai, kas yra gaisras? Mažvaikis, sakydavau. Ir tuojau pat pridurdavau, kad jei nori, gali paklausti mamos. Ir abu nulėkdavom pas mamą, nes atsakymas į šį klausimą, aišku, labiau rūpėjo man pačiai.

       Šiek tiek papamokslavusi apie negerų vaikų neatsargius žaidimus su degtukais ir kaip viskas supleškėtų, jei mūsų namuose staiga kiltų gaisras, mama pedagogiškai paklausdavo, ar žinome, kas yra viskas. Mes visada su didžiausiu malonumu atsakydavome į šį puikų klausimą. Viskas yra viskas, sakydavom. Ir spinta su rūbais, ir komoda, ir rašomasis stalas, ir tėčio kišeninis laikrodis su grandinėle, ir knygos, ir didžioji lova, ir mažesnioji mano lova, ir brolio lovytė su grotelėmis... ir viskas viskas... Ir tas viskas, suprantate, tuojau sudegtų, sakydavo mama. Net sienos? Net ir sienos. Net lubos? Taip, ir lubos. Ir grindys? Ir grindys. Viskas viskas sudegtų.

       Tuomet mano brolis užduodavo mamai sunkų klausimą. Net ir Angelas Sargas? Net ir Angelas Sargas, paklausdavo mano brolis Liu, o aš sulaikydavau kvėpavimą, nes laukdavau atsakymo. Ar sudegtų ir Angelas Sargas, ma?

       Mama neatsakydavo. Gal ji nežinojo atsakymo? Gal atsakymas irgi buvo sudegęs per TĄ gaisrą? Juk viskas viskas sudegtų... Tada aš išgelbėdavau mamą, nes paklausdavau: o kas padegė TĄ namelį? Juk judu su tėčiu dar neturėjote vaikų? Aš norėjau, kad mama mane kažkaip įtrauktų į šį paslaptingą įvykį. Kad pasakytų, jog aš jau kaip ir buvau, jie mane jau kaip ir turėjo, nors aš tuomet dar ir negalėjau sukelti gaisro... Bet mama atsakydavo, kad namelį bus padegęs pats savininkas. Netyčia, žinoma. Per neatidumą. Jis, ko gero, kažkaip neatsargiai pasielgė su pypke, nes kaip tik tą vakarą, kai kilo gaisras, lipo ant aukšto žiūrėti savo džiūstančios tabokos. O pypkės jis niekada nepaleisdavo iš dantų... Tuomet mama atsidusdavo, skėstelėdavo rankomis ir liepdavo eiti žaisti. Mes nueidavom tylėdami.

       Niekada neklausėme mamos, kas yra rūkymas, pypkė, taboka ar kaip ji džiovinama. Visa tai mes puikiai žinojome iš savo trumputės gyvenimiškosios patirties. Taboka yra tarytum kuras mežytei krosniai po nosimi. Ir ji, taboka, visada džiovinama ant aukšto. Tai labai pavojinga, bet suaugę vyrai leidžia sau žaisti su ugnimi. Mūsų senelis, mamos tėvas, buvo vienas iš jų. Jis rūkė pypkę ir už namo turėjo nedidelį daržiuką, kur augino taboką. Pats ją sodino, ravėjo ir laistė. Taboka, reikia pripažinti, nors ir buvo labai pavojinga, gražiai žydėjo, turėjo didelius puošnius lapus ir daug medaus. Visas senelio bitynas sulėkdavo, vos tik ji pražydėdavo. biokuras

       Tačiau vieną gražią dieną senelis nuskindavo tabokos lapus, paimdavo didelę adatą, skirtą taisyti pakinktams, ir, atsisėdęs kieme ant laiptukų, suverdavo tuos lapus ant labai ilgo lininio siūlo. Tuomet, lydimas mūsų, lipdavo ant aukšto ir iškarstydavo šią kvapnią girliandą po visą palėpę... Labai romantiška, kai dabar pagalvoju. Kada nors apie tai parašysiu...

       Aukštus, saulės sausai išdžiovintus tabokos stiebus sukraudavo į krūvelę ir čia pat sudegindavo. Senelė baisiai pykdavo, nes jai atrodė, kad senelis rizikuoja supleškinti namą. Ir iš tiesų. Lauželį jis sukurdavo tiesiog daržiuko gale, beveik po langais. Šoktelėjusi ugnis galėjo pagriebti stogą. Bet senelis tik nusijuokdavo iš jos baimių. Jis buvo drąsus vaikinas.

       Tik aš per šias tabokos stiebų deginimo apeigas visada širdies gilumoje buvau senelės pusėje. Bijojau ugnies. Dar prieš gimdama sužinojau, kas yra tikras gaisras. Žinoma, garsiai to nesakiau. Raminau save, kad lauželis nedidelis, o namas didelis ir stiprus. Be to, juk senelis žino, ką daro. Jis toks šaunus... Nors, iš kitos pusės, sudegti gali viskas. Absoliučiai viskas. Juk sudegė dvi Oskaro seserys, Emily ir Mary. O jos, kaip žinia, buvo jaunos, gyvos, sveikos ir stiprios. Dvidešimt ketverių ir dvidešimt dviejų. Viskas atsitiko labai paprastai ir labai greitai. Nėra net apie ką pasakoti. Emily šoko kaimo šventėje per daug arti laužo. Jos suknelė ir plaukai staiga užsidegė. Mary puolė gelbėti sesers ir taip pat užsiliepsnojo. Po kelių akimirkų abi mirė.

       Po šio įvykio Oskaras jau turėjo tris mirusias seseris, nes prieš porą metų tyliai nė iš šio, nė iš to užgeso jo jaunesnioji sesuo auksaplaukė švelnioji Isola. Todėl Oskaras ėmė save laikyti mirties ir ugnies žinovu. Jis sakė, kad ugnis yra tiršta – kaip džemas. Ji mūsų gyvenime atsiranda tada, kai Dievui reikia kažką iš pagrindų sunaikinti. O kodėl? Todėl, kad Dievas staiga persigalvoja. Jis yra puodžius, kuris vėl suminko nevykusį puodą į beformį molio luitą. Tada pradeda žiesti iš naujo...

       Niekada nesiginčiju su Oskaru, nes aš niekada nesiginčiju su Oskaru. Iš pagarbos trims mirusioms jo seserims. Tik man atrodo, kad viskas yra priešingai. Dievas deda viską į ugnį, nes nori viską išdegti. Mus Dievas irgi deda į ugnį. Nes mes irgi esame puodai. Nes viskas yra Dievo puodai. O puodus būtinai reikia išdegti. Dievas žino, ką daro, nes juk Dievas yra šaunus vaikinas.

       Todėl aš atsakydavau Oskarui labai diplomatiškai. Taip, sakydavau, Oskarai, tu teisus. Dievas yra puodžius. Jis leidžia sau žaisti su ugnimi. Bet jis šaunus vaikinas. Jis žino, ką daro. Aš juo pasitikiu.

       Oskaras nudelbdavo akis ir taip pat neapibrėžtai atsakydavo: tikriausiai... Reikia manyti...Tada atsidusdavo, skėsteldavo rankomis ir paklausdavo: gal nori ko nors išgerti, žmogau?

       2006 m.