3 dalių drama

 

VEIKĖJAI

ALEKSANDRAS, internato senbuvis

SAULIUS, TOMAS – naujai atvežti berniukai

ROKAS RAUCKIS, ALIUS RAUCKIS – budintieji

BERNIUKAI

ROSLEVSKIS, režimo budintis

ELENA, jo augintinė

Veiksmas vyksta nusikaltusių paauglių internate

 

Hic nulla, nulla pax!

Jokios taikos, jokios ramybės čia nėra! (Lot.)

 

I DALIS

(RAUCKIAI)

 

Izoliatorius. Apkaustytos durys ir mažas langas. Dvi kietos kanapos. Ant vienos guli Saulius (su jū­reiviškais marškiniais), ant kitos sėdi Tomas (jo drabužis labai nuplyšęs, neaiškios kilmės). Dega vielomis apipinta elektros lemputė

TOMAS. Kaip tu manai, ar duos ką valgyt?

 

SAULIUS (vos girdimai). Aš turiu negalvot, aš turiu ne­galvot, nieko nieko negalvot...

 

Virš izoliatoriaus koridoriuj marširuoja keletas berniukų. Jų kostiumai iš tamsios medvilnės. Su budinčiųjų raiščiais stovi Alius Rauckis ir Rokas Rauckis, šiek tiek per didelėm galvom vaikinai

 

TOMAS. O jeigu muš? Šlapiais rankšluosčiais. Susuks ir duos...

SAULIUS. Negalvot negalvot, nieko nieko, negalvot ne­galvot negalvot...

TOMAS. Ir nė žymės nebus, Sauliau. Gausi – ir nė žymės!

SAULIUS. Tik negalvot tik nieko nieko negalvot negalvot negalvot...

TOMAS. O paskui įkiš kur... Ir dangtį nuleis...

SAULIUS. Negalvot negalvot negalvot...

TOMAS. Ir viskas... nieko... Nei mamytės, nei bobutės. (Daužydamas į duris) Išleiskit!!!

 

Kiemas. Ant aukštos betono plokščių tvoros ir mеtalinių vartų blausiai šviečia elektros lemputės. Ke­liaaukščio bendrabučio balkone, pritardamas gitara, dainuoja Aleksandras, subtilių veido bruožų vaikinas dailiu pilkai mėlynu velveto kostiumu

 

Ateik Marina mano meile mėnesienoj

po balta balta baltažiede obelim

kaip paskutinis valkata bastaus po šaltą žemę vienas

tiktai tavim Marina mano meile gyvas dar tiktai tavim.

 

Kitame pastate šviečia praviras langas

Kabinetas

Metalinė spinta, rašomasis stalas, sofa, telefonas

Prie atviro lango Elena, storulė mergaitė, spalvingai, bet neskoningai apsirengusi

Roslevskis, žilstelėjęs, gan impozantiškos išvaizdos vyriškis, sklaido prie rašomojo stalo bylą

Girdėti Aleksandro dainavimas

 

ROSLEVSKIS. Uždaryk langą. (Pauzė) Elyte!

ELENA. Ko?

ROSLEVSKIS. Uždaryk langą.

ELENA (nepajudėdama). Skubu.

ROSLEVSKIS. Pavasaris. Orai apgaulingi.

ELENA. Orai?..

ROSLEVSKIS. Peršalsi.

ELENA. Tai kas.

ROSLEVŠKIS. Susirgsi.

ELENA. Ir gerai.

ROSLEVSKIS. Tu gera ir klusni mergaitė. Nereikia šitaip.

ELENA. Klausau, tėveli.

ROSLEVSKIS. Kokia širšė tau įkando, Elyt?

ELENA. Jokia.

ROSLEVSKIS. Tai ko? Toks vakaras...

ELENA. Lakštingalos!.. Nors nevaidintum.

ROSLEVSKIS. Tu žinai, kad su tavim aš visada nuoširdus.

ELENA. Kaipgi! (Pauzė) Kas tie du berniukai, Emilijau?

ROSLEVSKIS. Kuriuos atvežė?

ELENA. Ne! Kuriuos išvežė!

ROSLEVSKIS (pakelia ragelį, surenka numerį). Rauckis? Išduosit naujokams kostiumus, tuoj pat, tegul per­sirengia.

Dainuoja Aleksandras

 

Tiktai tavim alsuoja mano blyškios lūpos

tiktai tavim širdis dar plaka vos gyva

tavęs nėra tavęs nebus ant balto kandeliabro supas

nusvirusi galva Marina taip melsva mano galva...

 

Bendrabutis. Laiptais lipa žemyn Alius Rauc­kis ir Rokas Rauckis. Neša jie ant pakabų po kostiumą ir batų porą

Izoliatorius

 

TOMAS. Išleiskit...

ROKAS RAUCKIS (sugrūdęs pro langą kostiumus ir ba­tus). Penkios minutės.     

      

Tomas griebia kostiumą, skubiai matuojasi. Kostiumas per didelis. Matuojasi antrą – irgi

 

ROKAS RAUCKIS (pro langą). Dvi minutės.

 

Tomas paskubom apsirengia, bėga prie lango

 

TOMAS. Jau! Jau!

ROKAS RAUCKIS. Abu?

TOMAS (grūsdamas drabužį Sauliui). Ko lauki! Kai persirengsim, išleis! Ožy! (Purtydamas) Mus išleis. Paės­ti duos. Renkis! (Bando užvilkti švarką)

 

Rokas atrakina duris. Ateina Roslevskis ir Elena. Tomas stengiasi užmauti Sauliui kelnes

 

ELENA. Labas, berniukai! Labas!

 

Tomas atsigręžia. Kostiumas nuo Sauliaus nusmunka

 

ROSLEVSKIS (pakėlęs kostiumą). Ar mažesnio neradot, Raucki?

TOMAS. O kodėl man laikos!

ROSLEVSKIS. Tu – vyras.

TOMAS. Labas, Onut. Tomas.

ELENA. Elena. (Sauliui) O tu, vaikuti, ko išsižiojai? Gra­ži aš, taip? Prieik.

 

Saulius nė nesukruta

 

ELENA (priėjusi pati). Elena...

 

Saulius nusisuka

 

ELENA. Įsivaizdini...

ROSLEVSKIS (Rauckiams). Eime. Tikiuosi, bendrom jėgom rasim tinkamesnį. Elyte!

ELĖNA. Iki malonaus, berniukai.

TOMAS. Iki...

 

Roslevskis, Elena ir Rauckiai išeina. Džergžteli užraktas

 

TOMAS. Ek, spurgytė...

SAULIUS. Tilk.

TOMAS. Būtų su manim taip...

SAULIUS. Tilk, sakau!

TOMAS. Tyliu, ša.

 

Už lango susiburia keletas berniukų

 

PIRMAS. Ei, iš kur?

TOMAS. Ar aš? Brinza.

PIRMAS. Iš kokio krašto?

TOMAS. Nuo Plungės.

ANTRAS. O kas tas kitas?

TOMAS. Kažin ar jis pats žino.

TREČIAS. Kaip pakliuvai?

TOMAS. Per paną. Buvom į šieną sulindę...

PIRMAS. Kortom ar lošiat?

TOMAS. Pas mus daugiausia durnių...

ANTRAS. Ei, Brinza.

TOMAS. Ką?

ANTRAS. Ar glušių daug ten pas jus?

TOMAS. Yr...

TREČIAS. Ir šitoks klumpakojis per paną...

 

Berniukai pasitraukia

 

SAULIUS. Tomai, iš tavęs šaipos.           

TOMAS. O kad paskui muš, tai bus geriau?  

      

Sugrįžta Rokas ir Alius Rauckiai

 

ROKAS RAUCKIS (nešinas kostiumu). Katram čia... ne­tiko? (Į Saulių) Tau, Jurgi?

SAULIUS. Tik negalvot nieko nieko negalvot nieko nie­ko...

ALIUS RAUCKIS. Stot, kai vyresni kalbina!

TOMAS. Man irgi per didelis.

ROKAS RAUCKIS (numetęs prie Sauliaus kostiumą). Sa­kai, irgi... (Pamerkęs Aliui, išsitraukia apmusiju­sias kortas)

ALIUS RAUCKIS (mostelėjąs į Tomą). Iš šito?

ROKAS RAUCKIS. Iš.

 

Abu lošia

 

ROKAS RAUCKIS (numetęs kortą). Kingas. (Pauzė, To­mui) Prieik. Kaip tu... pagal papunį?

TOMAS. Brinza. Nuo Plungės. Jurgis Brinza.

ROKAS RAUCKIS. Nepaišai?

TOMAS. Parašyta. Byloj.

ROKAS RAUCKIS. Būsi Čarlis. Karaliaus Roko juokdarys. Supratai? Juokinsi. Mane.

TOMAS. Kažin ar...

ROKAS RAUCKIS. Būsi budelis. Alebarda. Kruvinasis Alebarda. Nepaklusniems vergams kaposi galus...

TOMAS. Juokinsiu!

ROKAS RAUCKIS. Žinai, koks fokusas juokingiausias?

TOMAS. Reiktų pagalvoti...

ROKAS RAUCKIS. Pagalvok. Pažiūrėk į mane ir pagal­vok.

 

Tomas ropoja, mušdamas kakta į grindis

 

ROKAS RAUCKIS. Nejuokinga, Čarli. Deja, Ali, pakviesk jį į ringą.

ALIUS RAUCKIS. Ginkis, Čarli, verge karaliaus Roko!

 

Tomui nespėjus susiorientuoti, Alius vienu smūgiu jį parbloškia

 

ROKAS RAUCKIS. Jau sugalvojom? (Pauzė) Eikš. (Į Sau­lių) Kas šitas? Irgi jurgis. Taip? Niekieno jurgis? Pats sau jurgis. Nulis jurgis. Taip? O tu – Čarlis jurgis. Jau šis tas. Už tavo pečių karalius, kodek­sai. Tu – geležinis jurgis! (Pauzė) Apspjauk jį. Pajuokink karalių. (Pauzė) Aš juk neliepiu išrakt... sagutę ar sutrupinti kiaušą. Nusišluostys... Broleli, juk susitarėm – būsi karaliaus Roko juokdarys. Ir ne aš kaltas, jei karaliui juokinga tik tada, kai kas nors ką nors ap... (Spjauna)

SAULIUS. Tomai, gali.

TOMAS. Apspjausiu!

ROKAS RAUCKIS. Nebejuokinga. Praleidai momentą, su­pranti? Fiasko. Nustojo plakusi širdis toreodoro, suklupo kraujo baloje Karmen. Tu jį nukneksinai! Tu pajacas Čarli, apsidergęs juokdary! Skūra išsipirksi! Jeigu pats ne... mes būsim priversti karališkuoju kastetu... (Išsitraukia ylą)

TOMAS. Ką?!     

ALIUS RAUCKIS. Klaupkis, pajacas!   

ROKAS RAUCKIS. Užuosi pavojų, kai karalius jo nė nei įtars.

ALIUS RAUCKIS. Šiukšle...

ROKAS RAUCKIS. Laižysi letenas, kai karalius teiksis užvožt.

ALIUS RAUCKIS. Skudure...

ROKAS RAUCKIS. Ėsi, kai karaliaus pilvas bus pilnas

ALIUS RAUCKIS. Mėšle...

ROKAS RAUCKIS. Miegosi viena akim, arsi už save ir už karalių.

ALIUS RAUCKIS. Šūdvabali...

ROKAS RAUCKIS. Ir sudeginsi visus tiltus.

ALIUS RAUCKIS. Skreply.

ROKAS RAUCKIS. Kelkis. Nuo šiol tu – karaliaus Roko šuva. Pirmas šuva tarp šuvų. Nes Rokas – pirmas tarp karalių!

Paima kortas Alius Rauckis

ROKAS RAUCKIS (mostelėjęs į Saulių). Iš šito?

ALIUS RAUCKIS. Iš.

 

Lošia

 

ALIUS RAUCKIS. Kingas. (Sauliui) Prieik, jurgi...

SAULIUS. Tik negalvot nieko nieko negalvot...

ALIUS RAUCKIS. Tu psichas? (Pauzė) Tavęs klausia, jur­gi. Karalius Muchamedas Ali. Tu – psichas?

ROKAS RAUCKIS. Čarli, pražiodyk jo srėbtuvę. (Paduoda batą)

 

Tomas bando tai padaryti

 

SAULIUS. Negalvot negalvot negalvot negalvot...

ALIUS RAUCKIS. Psichas. Puiku. Ištikimiausi vergai yra psichai.

 

Įeina Roslevskis su aplanku ir Elena. Rokas Rauckis apkabina Tomą, taiso jo kostiumą

 

ROSLEVSKIS. Na kaip?

ROKAS RAUCKIS. Didokas.

ROSLEVSKIS (Į Saulių). O šitam?

ALIUS RAUCKIS. Šitas nesirengia, režimas.

ROSLEVSKIS (Sauliui). Tvarka yra tvarka, vyruk. Ei!

Įeina Aleksandras

SAULIUS. Aš nieko nepadariau.

ROSLEVSKIS. Tikiu. Bet tave atsiuntė už kažką. Prašau. Tavo byla.

SAULIUS. Čia ne mano byla.

ROSLEVSKIS. Kaipgi! Mahometas Dunda.

SAULIUS. Koks asilas sugalvojo, o aš turiu vadintis!

ROSLEVSKIS. Mano pavadinimas irgi.... Emilijas, Roslevskis, o gyvenu, ir nieko.

SAULIUS. Ir gyvenkit. Ko kišatės!

ROSLEVSKIS. Kas tu, berniuk?

SAULIUS. Saulius.

ROSLEVSKIS. O pavardė?

SAULIUS. Be pavardės. Man ji nereikalinga.

ROSLEVSKIS. Foto irgi ne tavo?

SAULIUS. Niekas nieko apie mane nežino. Čia viskas sugalvota.

ROSLEVSKIS. Susipažinsim... (Varto bylos lapus)

ALEKSANDRAS (Elenai). Kur susitinkam?

ELENA. Paleisk.

ALEKSANDRAS. Kur?

ELENA. Nežinau... Rėksiu...

ROSLEVSKIS. Vienuolika kartų pabėgęs iš vaikų namų Tiesa? Paskutinįkart sugautas Varšuvoj. Ligoninėj sužalojęs du sanitarus. Tavo biografija?         

SAULIUS. Melagystės. Aš niekur nebėgiojau. Tik su mašinom. Ir kartą traukiniu. Ir nieko nesužalojau, jeigu tas... lavonais pašvinkęs buldogas pats įgrūdo man tarpudantin kumštį, tai aš, aš?!

ROSLEVSKIS. Vadinas, tau šitoji biografija nepatinka...

SAULIUS. Čia viskas neteisybė.

ROSLEVSKIS. Ką gi... Pats geriau apie save žinai... (Išėmęs bylos lapus, atkiša Sauliui. Pauzė) Imk, imk.

 

Saulius paima

 

ROSLEVSKIS. Tavo gyvenimas tavo rankose, berniuk. (Išsitraukęs uždega žiebtuvėlį)

 

Saulius padega lapus

 

ALEKSANDRAS (Elenai). Paskutinį kartą klausiu...

ELENA. Ko tau reikia?..

ALEKSANDRAS. Meilės.

ROSLEVSKIS (Sauliui). Koks, sakei, tavo vardas?

SAULIUS. Kokį girdėjot.

ELENA. Saulius.

ROSLEVSKIS. Ačiū, mažyte. (Rašydamas viršelyje) Pradė­sim iš naujo biografiją, dabar jau, Sauliau. Susita­rėm?

SAULIUS. Man vis tiek.

ROSLEVSKIS (Aliui Rauckiui). Kai persirengs, išleisi ir pamaitinsi.

TOMAS. Aš, viršininkas, jau persirengęs.

 

Roslevskis atskleidžia kitą bylą

 

Brinza, viršininkas. Vagis. Už Plungės pensininkų krepšius. Ir vieną direktorės kapšį su algom.

ROSLEVSKIS. Neužrašyta, Brinza...

TOMAS. Užrašysit, viršininkas.

ROSLEVSKIS (Rokui). Raucki, nuvesi į virtuvę. Dvigubą kotletą ir du kompotus.

ROKAS RAUCKIS. Klausau, režimas. Dvigubą kotletą.

ROSLEVSKIS. Elyte.

 

Roslevskis, Elena, Rokas Rauckis ir Tomas išeina

 

ALEKSANDRAS (Aliui Rauckiui, mosteldamas į Saulių). Tavo?

ALIUS RAUCKIS. O ką?‘

ALEKSANDRAS. Tikrai, Aliuk?

ALIUS RAUCKIS. Išsilošiau.

ALEKSANDRAS. Iš manęs?

ALIUS RAUCKIS. Kiek porcijų duodi?

ALEKSANDRAS. Visas... (Ūmai užlaužęs Aliaus ranką, atskaičiuoja jo sprando siankstelius). Ties čia gerai?

ALIUS RAUCKIS. Paleisk...

ALEKSANDRAS (paleidęs, pritardamas gitara).

Išeik palik mane Marina per vėlu jau

neberaudok išeik jau užkalti grabai...

ALIUS RAUCKIS. Tu sulaužei kodeksą, Aleksandrai.

ALEKSANDRAS.

 

Jau cherubinai gieda mano dūšiai aleliuja

ir kūną mano graužia jau juodi gelmių krabai...

 

(Po pauzės) Tavo šakės mėšlinos, Aliuk. Kaip tu nesupranti...

ALIUS RAUCKIS. Tu sulaužei kodeksą, Aleksandrai! (Iš­eina)

ALEKSANDRAS. Persirengti reikės, Sauliau.

SAULIUS. Aš nieko ir nesakau.

ALEKSANDRAS. Tai ko laukiam?

SAULIUS. Kodėl aš kitiems nieko neliepiu!

ALEKSANDRAS. Čia tau ne Amerika, Sauliau, o specia­lioji mokykla. Čia nėra aš. Čia yra mes.

SAULIUS. Aš nebūsiu. Aš negaliu toj mokykloj. Man rei­kia vienam. Eiti ir eiti. Iki kokio didelió vandeny­no. Kur nė vieno žmogaus.

ALEKSANDRAS. Egzempliorius... Tai neįmanoma, Sau­liau.

SAULIUS. Kodėl?

ALEKSANDRAS. Pirmiausia, iš čia taip paprastai neišei­nama, o antra, tas vienas visur bus. Nuo jo niekur nedingsi.

SAULIUS. Aš pakalbėsiu su tuo Roslevskiu. Jis supras mane. Aš niekam nieko nesu padaręs. Nė vienam žmogui.

ALEKSANDRAS. Visi mes panašiai galvojam pirmą die­ną, pradėdami iš naujo biografiją...

 

Pauzė

Aleksandras praveria duris. Čia pat berniukas su kibiru ir šepečiu

 

ALEKSANDRAS. Na?

BERNIUKAS. Liepė, kai išeisit, išvalyt.

ALEKSANDRAS. Drumsčiam... kilbuk.

BERNIUKAS. Liepė. Režimas.

ALEKSANDRAS. Pasakyk tam savo režimui, berniuk, kad paįvairintų metodiką.

 

Berniukas nueina

 

ALEKSANDRAS. Sudeginai dublikatą, Sauliau. Originalas spintoj. Nedegamoji! Ligi grabo tu – Mahometas ir Dunda. Vakar tu tik lakstei, nepasidavei perauklėjamas, vagiliavai. Rytoj imsi plėšt. Poryt užmuši ką nors... Specukas, kalinys, mirtininkas. Nes niekada nebūsi Saulius. Nes tu – Mahometas Dunda.

SAULIUS. Ne.

ALEKSANDRAS. Yra išeitis...

SAULIUS. Bėgti.

ALEKSANDRAS. Pora dienų, daugiausia savaitė, ir vėl tu čia. Su eskortu... Ir su mėlynėm. O mes pageidau­jam pabūt laisvi kiek ilgėliau, tiesa? (Išplėšęs užrašų knygelės lapą, parašo, pakiša Sauliui) Skaitom? (Pauzė) Kai jį turėsim, visa kita savaime bus mūsų.

SAULIUS. Aš tave pirmą kartą matau.

ALEKSANDRAS. Ir aš tave – pirmą.

SAULIUS. Gal aš išduosiu! Arba tu... viską tyčia, meluoji... Ko prilipai!..

ALEKSANDRAS (padegdamas lapelį). O šiaip. Laukiu, kol persirengsi, tu nesirengi, turiu juk ką nors veikti, (Perbraukęs per gitaros stygas)

 

Jau cherubinai gieda mano dūšiai aleliuja,

ir kūną mano graužia jau juodi gelmių krabai...

 

(Eina prie durų, praveria) Ei, tu dar čia? (Eina į koridorių)

 

Keletas berniukų meta ant Aleksandro antklo­dę, parbloškia jį ir tylom daužo. Susinėręs rankas, reginį stebi Alius Rauckis

 

SAULIUS. Bailiai!

ALIUS RAUCKIS. Tu – Muchamedo vergas, Mahometai.

 

Vienu šuoliu prišokęs, Saulius įkanda Aliui Rauckiui į rankas, ir tik stiprus smūgis nukrečia jį šalin

Koridoriaus gale sustoja atėjęs Roslevskis

Kabinetas

Elena, apsivilkusi chalatu, pakloja sofą ir, užsigu­lusi ant palangės, žvelgia į nakties tamsą

Izoliatorius

Berniukai baigia doroti nebekrutantį Alek­sandrą

 

ROSLEVSKIS. Dešimt prieš vieną. Tai negarbinga, ber­niukai.

ALIUS RAUCKIS. Tamsta režimas...

ROSLEVSKIS. Išrikiuok berniukus, Raucki.

ALIUS RAUCKIS. Rikiuot! Tamsta režimas...

ROSLEVSKIS. Paskui pasiaiškinsim, Raucki. Trys valan­dos maršo. Be pertraukos. Ir klozetas. O šitą... nugabensit į medpunktą.

ALEKSANDRAS (pasikėlęs, apžiūrinėdamas sulamdytą gi­tarą). Grubiai dirbat, Roslevski.

ROSLEVSKIS. Aš tavęs nesuprantu, Dominaiti.

ALEKSANDRAS. Jūsų braižas.

ROSLEVSKIS. Niekada nekalbėk netiesos, berniuk. (Ber­niukams) Kas jums liepta?

ALEKSANDRAS. Ačiū. Visai neblogai jaučiuos. O į med­punktą nugabensim ką nors vėliau... (Švilpauda­mas išeina)

ROSLEVSKIS. Matau, dar nė nepradėjęs rengtis, Sau­liau. ..

SAULIUS. Nepradėjęs.

ROSLEVSKIS. Kodėl?

SAULIUS. Nėkodėl.

 

Įeina su kibiru ir šepečiu Tomas

 

ROSLEVSKIS. Raucki, pagelbėsit Sauliui...

TOMAS. Pagelbėsim, viršininkas!

ROSLEVSKIS. Šiukštu, be smurto! (Išeina)

SAULIUS (Tomui). Jau prisiėdei...

TOMAS. Prisiėsi ir tu.

 

Pauzė

 

ALIUS RAUCKIS. Kiek laukti, Dunda?

SAULIUS, Gali nelaukt.

ALIUS RAUCKIS. Šitaip?.. Vyrai!

SAULIUS. Aš pats! Pats!

ALIUS RAUCKIS. Palikt. (Pauzė) Ei, Dunda, mes laukiam.

SAULIUS. Niekas neprašė.

ALIUS RAUCKIS. Pasišaipyt sugalvojai... Marš!

SAULIUS (berniukų siaupiamas). Aš pats, pats... (Įvary­tas į kampą) Tik negalvot tik negalvot nieko nieko negalvot negalvot negalvot...

ALIUS RAUCKIS. Be smurto!

 

Berniukai nuplėšia jūreiviškus Sauliaus marškinius

 

SAULIUS. Negalvot negalvot negalvot negalvot...

 

Tomas, nuėmęs nuo pakabos kostiumą, paliečia švarku nuogus Sauliaus pečius

 

SAULIUS. Ne!!!

 

Berniukai akimirką sustingsta. Saulius puola į du­ris. Kelią pastoja Alius Rauckis. Saulius blaškosi. Gūžiasi kaip žvėriūkštis

 

ALIUS RAUCKIS. Pritemdyt.

 

Vienas iš berniukų meta ant Sauliaus antklodę. Tuo momentu kiti užgula jį, užlaužia susuptą galvą, ran­kas ir aprengia

 

ALIUS RAUCKIS. Rikiuot. Marš!

 

Berniukai, Tomas ir Alius Rauckis išeina. Saulius vienas, susupta galva, numestas ant kanapos, jokio judesio

Grįžta Tomas. Nudengia nuo veido antklodę. Saulius baltas kaip popierius. Jo akys atviros, sustingusios

 

TOMAS. Sauliau, Sauliau... Kas?.. Aš, aš... (Bėga lauk, grįžta, dar pažiūri) Vajėzus... (Išbėgdamas) Vajėzus!

 

Kabinetas

Elena tebestovi prie lango. Roslevskis gurkšnoja arbatą. Suskamba telefonas

 

ROSLEVSKIS. Klausau.

TOMO BALSAS. Saulius...

ROSLEVSKIS. Kas, kas?

TOMO BALSAS. Gatavas...

ROSLEVSKIS. Kaip tai?

TOMO BALSAS. Numirė!

 

Brazgina sutrūkusias gitaros stygas prie bendrabu­čio Aleksandras

Izoliatorius

Prie Sauliaus – paltu apsigaubęs Roslevs­kis ir Elena. Tarpdury susigrūdę berniukai

 

ROSLEVSKIS (tikrindamas Sauliaus pulsą). Nieko baisaus. Paprasčiausias šokas. Reikia poilsio ir ramybės. (Užsivilkdamas paltą) Elyte.

ELENA. Aš pabūsiu.

ROSLEVSKIS (berniukams). Išeikit. (Užsidarius durims) Kažkodėl anksčiau tu su jais nenorėdavai pabūti...

ELENA. Anksčiau tu man nupirkdavai apelsinų. Ir Vove­raitės. Ir Meškos. Ir džinsus esi žadėjęs...

ROSLEVSKIS. Tu nebemaža, Elyt.

ELENA. Kad nebemaža, tai nieko ir nebereikia...

ROSLEVSKIS. Atleisk, Elyte.

ELENA. Nėr čia ko.

ROSLEVSKIS. Taip jau išėjo...

ELENA. Išėjo, išėjo... Visam laikui ar dar kada pareis?

ROSLEVSKIS. Apie ką tu?

ELENA. Apie tą patį. Be ko nieko negali būti. Ir mūsų nebegali būti.

ROSLEVSKIS. Tiesiai sakytum.

ELENA. Galėtum ir be sakymo suprast. Irgi nebemažas. Greit visai į ožį pavirsi.

ROSLEVSKIS. Na, žinai! Šito iš tavęs nelaukiau, Elyt. (Iš­eina)

 

Koridoriuj. Už izoliatoriaus durų

 

ROSLEVSKIS (Tomui). Jei kas, aš kabinete.

TOMAS. Bus, viršininkas.

 

Izoliatorius

Elena, atsagsčiusi Sauliaus kostiumą, priglau­džia ausį prie krūtinės, nusišypso, pabučiuoja, pirštais apglėbia Sauliaus smilkinius Pauzė

 

ELENA. Sauliau... Sauliuk...

SAULIUS (toks pat išblyškęs, nejudriom akim). Mama...

ELENA. Aš...

SAULIUS. Veržia...

ELENA. Atsagsčiau, Sauliuk. Dabar gerai?

SAULIUS. Pabučiuok...

ELENA. Pabučiavau.

SAULIUS. Ir niekur neik.

ELENA. Ne...

SAULIUS. Mama, nupirk man marškinius. Jūreiviškus.

ELENA. Kam tau jie?

SAULIUS. Man patinka viena mergaitė. Labai graži.

ELENA. Kur tu ją sutikai?

SAULIUS. Maudėsi. Vandenyne. Viena. Labai graži.

ELENA. Pažiūrėk gerai. Gal tebėra?

SAULIUS. Ji.

ELENA. Kas?

SAULIUS. Aš niekad nesu lietęs mergaitės...

ELENA. Prieik.

SAULIUS. Gal aš jai nepatiksiu.

ELENA. Tu patinki jai. Žiūrėk, ji laukia. Tavęs. Eik. Prisiglausk.

SAULIUS. Čia tu. Aš žinau, tu.

ELENA. Kas?

SAULIUS. Mano mergaitė.

ELENA. Paliesk...

SAULIUS (porai akimirkų atgijęs). Kas tu?

ELENA. Tavo mergaitė.

SAULIUS (užsimerkęs). Aš turiu salą. Vandenyne. Jos nie­kas nežino. Tu plauksi su manim?

ELENA. Taip.

SAULIUS. Kokie gražūs tavo plaukai.

ELENA. Ir tavo...

SAULIUS. Kaip kvepia vėjas.

ELENA. Taip.

SAULIUS. Paukščių kiek!

ELENA. Gandrai...

SAULIUS. Žuvėdros.

ELENA. Išvien žuvėdros...

SAULIUS. Ir didelės žuvys...

ELENA. Lydekos tikriausiai...

SAULIUS. Banginiai. Mėlynieji.

ELENA. Taip. Taip...

SAULIUS (atsimerkęs, po pauzės). Kas tu?

ELENA. Aš. Ta pati... Su kuria kalbėjais.

SAULIUS. Aš su niekuo nesikalbėjau!

ELENA. Ką tik. Sauliau.

SAULIUS. Aš su niekuo nesikalbėjau!

ELENA. Negi pamiršai?

 

Saulius apčiuopia kostiumą

 

ELENA. Sauliau, kas?

 

Plėšdamas šalin drabužį, Saulius žengia prie besi­traukiančios Elenos

 

ELENA. Sauliau, berniuk... (Klaupiasi)

TOMAS (bėgdamas koridorium). Eleną! Elenutę!.. Pjau­na!!!

 

Bėgantįjį užkliudo batu Aleksandras. Tomas krinta

Kabinetas

Roslevskis, švilpaudamas Aleksandro motyvą, tvarkosi plaukus, masažuoja veidą

 

ALEKSANDRAS (pro langą). Atleiskit.

ROSLEVSKIS (pašokęs). Aš... Aš negaliu tau atleisti, Dominaiti. Dabar negaliu.

ALEKSANDRAS. Nesvarbu. Kitąkart. Aš atėjau pasakyt, kad Mahometas Dunda...

ROSLEVSKIS. Kas man tas jūsų Dunda.

ALEKSANDRAS. Na kaip ir žentas. Arba šiaip giminė...

ROSLEVSKIS. Nespjaudyk į tyrą vandenį.

ALEKSANDRAS. Jei neįdomu...

ROSLEVSKIS. Palauk.

ALEKSANDRAS. Žodžiu, atėjau pasakyt, kad Mahometas jūsų dukrelę... Elytę jūsų... Atleiskit, nemėgstu žargono.

 

Roslevskis išbėga

Aleksandras įkopia į kabinetą, savo raktu atrakina spintą, susiranda bylą. Išėmęs lapus, susikiša juos į vidinę kišenę, jų vieton sudeda lapus iš pirmos pasitaikiusios bylos ir užrakina spintą

 

Marina neraudok gyvenimas miražas

dvi lopetos duobė nei maršų nei klebono

dvi senos lopetos Marina taip toksai deja peizažas

o viešpatie kam užsukai tą savo naivų gramofoną... –

 

dainuoja einantis per kiemą Aleksandras, brązgindamas gitara

Izoliatorius

Ant kušetės Saulius, vėl aprengtas. Berniu­kai riša jį virve

 

Koridoriuj. Prie izoliatoriaus

ELENA. Be virvės nebesugebi.

ROSLEVSKIS. Pati supranti.

ELENA. O gal man patiko!

ROSLEVSKIS (paėmęs už rankos). Aš visai tavęs nebepa­žįstu, Elyt.

ELENA. Galim susipažint. (Ištraukia ranką) Elena.

ROSLEVSKIS. Rytoj išvažiuoji.

ELENA. Atostogos dar nesibaigė.

ROSLEVSKIS. Baigėsi, Elyt.

ELENA. O tau prasidės, Emilijau? Kaip gi aš be tavęs, viena?..

ROSLEVSKIS. Patylėtum.

ELENA. Patarimas, tėveliuk. Surišk, ir ką norėsi, tą dary­si. (Nueina į izoliatorių)

 

Izoliatorius

Elena, Tomas, berniukai, Saulius

 

ELENA. Atriškit, jį, berniukai.

PIRMAS BERNIUKAS. O jeigu jis vėl... Na užpuls tave.

ELENA. Jis visai nebuvo užpuolęs. Jis serga.

ANTRAS BERNIUKAS. Arba apsimeta.

ELENA. Pagal save?

ANTRAS BERNIUKAS. O kas tas šokas?

ELENA. Kai per jautrūs nervai. Ir kiša nagus.

TREČIAS BERNIUKAS. A. ..

ELENA. Atriškit. Aš jūsų labai prašau.

 

Trečias berniukas atriša

 

ELENA. Galit eit. Aš pabudėsiu.

ANTRAS BERNIUKAS. Mes irgi.

ELENA. Jums miegot laikas.

TOMAS. Elenute...

ELENA. Ką?

TOMAS. Tu turi kavalierių?

PIRMAS BERNIUKAS. Asilas.

ELENA. Tu man nebepatinki, Tomai.

TOMAS. O tas... Roslevskis?

ELENA. Jis mane augino.

TOMAS. Tai tu irgi iš vaikų namų?

ELENA. Aha.

TOMAS. Sesutė...

ELENA. Sesutė.

ANTRAS BERNIUKAS. O Aleksandras tau patinka?

ELENA. Ko jūs prikibot, kibučiai!

TREČIAS BERNIUKAS. Aš noriu paprašyti...

ELENA. Ko?

TREČIAS BERNIUKAS. Nesakysiu.

 

Elena glosto berniukus. Visi susiburia. Kiekvienas kaip nors liečiasi Elenos

Bendrabučio antrojo aukšto koridorius. Skamba te­lefonas

 

ROKAS RAUCKIS (pakėlęs ragelį). Rauckis klauso.

ROSLEVSKIO BALSAS. Patikrinkit, kas dedas izoliatoriuj. Jei kas, skambtelsi.

 

Izoliatorius

 

TREČIAS BERNIUKAS. Elenute, jeigu taip atsitiktų pasa­ka. Ir viskas, kas aplink, sienos, tvoros, viskas pra­nyktų. Ir va kaip dabar visi mes atsirastume ant aukšto kalno, virš debesų, kur būtų tik dangus ir saulė. Ir tada mes visi numirtume... Va kaip da­bar. Būtų gerai?

 

Įeina Alius ir Rokas Rauckiai

 

ROKAS RAUCKIS. Gražus paveiksliukas, Ali?

ALIUS RAUCKIS. Gal ir Roslevskiui...

ROKAS RAUCKIS. Ha, Čarli, prieik.

ALIUS RAUCKIS. Čion, Bobi.

ROKAS RAUCKIS. Ei, ar apkurtai!

ALIUS RAUCKIS. Bobikai!

 

Berniukai įsikibę viens kito ir Elenos

 

ROKAS RAUCKIS. Sukilimas?

ALIUS RAUCKIS. Džimi! Džekai!.. (Pabandęs atplėšt ber­niukų pirštus) Sulipo, šunyčiai...

ROKAS RAUCKIS. Katras iš jūsų Spartakas?

ALIUS RAUCKIS. Katras Spartakas! Tu, luzgi? Tu, pirdžiuk? Nu? Nu? O gal tu, Čarli? (Pakelia virvę) Kaip? Tu ar ne tu? (Apveja Tomui kaklą)

TOMAS (stverdamasis virvės). Ne aš!

ROKAS RAUCKIS. Na matai, Čarli. Seniai reikėjo... Tai katras?

ALIUS RAUCKIS. Nu? ! (Pauzė) Ginkis, pajacas!

TOMAS (durdamas pirštu į Trečiąjį berniuką). Šitas!

ALIUS RAUCKIS. Bebikai, tu?

TREČIAS BERNIUKAS. A.

ROKAS RAUCKIS (tiesdamas Tomui ylą). Išraksi jam sa­gutę, Čarli.

TOMAS. Nėra čia jokio Spartako!!!

ALIUS RAUCKIS. Išraksi, ir atsiras,

ROKAS RAUCKIS. Katram išraksi, tas ir bus.

ALIUS RAUCKIS. Gal šitas nulėpausis?..

ROKAS RAUCKIS. Arba šitas?..

TOMAS. Nėra čia jokio Spartako!!!

ROKAS RAUCKIS (žaisdamas prie Tomo akių yla). Turi būti, Čarli...

ALIUS RAUCKIS. Turi...

 

Tomas, staiga griebęs, rauna berniukams kelnių sa­gas. Dantimis. Berniukai paleidžia rankas

 

ROKAS RAUCKIS. Perimsi komandą, Čarli. Jeigu kas, mes čia. Marš!

Laiptais į antrą aukštą lipa nunėrę galvas berniukai

ALEKSANDRAS (pasirodęs iš už kampo). Berniukai... Ap­link!

 

Berniukai be pusės žodžio lipa žemyn, eina kori­dorium.

Koridoriuj. Prie izoliatoriaus

 

ALEKSANDRAS. Pritūpsim.

 

Izoliatorius

Rauckiai ir Elena, Saulius

 

ALIUS RAUCKIS. Dvasios ubagai...

ELENA. Vis darkotės.

ALIUS RAUCKIS. O ką mes bloga?

ELENA. Taip jums...

ALIUS RAUCKIS. Nejuokink.

ELENA. Ir atrodo kvailai.

ALIUS RAUCKIS. Tu jau labai protinga.

ELENA. Iš tikrųjų jūs ne tokie.

ROKAS RAUCKIS. Ne tokiems nėr intereso, pelyte...

ELENA. O jeigu paprašyčiau? Aš.

ROKAS RAUCKIS. Ko?

ELENA. Kad būtumėt tokie...

ALIUS RAUCKIS. Kokie dar tokie?

ELENA. Tikri. Vyrai. Kaip tie, nu toreadorai.

ROKAS RAUCKIS. Aliau, ką?

ALIUS RAUCKIS. Jeigu pelytė pageidauja...

ROKAS RAUCKIS. Ką įsakysite nusmeigt?

ELENA. Vėl pradedat. Eikit sau.

ROKAS RAUCKIS. Ir palikti tave?

ALIUS RAUCKIS. Su tuo psichu?

ROKAS RAUCKIS. Pelyte...

ELENA. Ko?

ALIUS RAUCKIS. Roslevskis – tikras, tas nu... kur jau­čius bado?

ROKAS RAUCKIS. Toreadoras.

ELENA. Pasiklauskit.

ALIUS RAUCKIS. Mes galime ir jį...

ELENA. Tavo nešvarios panagės, Aliuk,

ALIUS RAUCKIS. Tau Aleksandras patinka...

ELENA. Berniukai, pažadėkit, kad nusikarpysit nagus.

ROKAS RAUCKIS (išsiimdamas kortas). O tu suloši su mumis.

ELENA. Kiaules?

ROKAS RAUCKIS. Kingą.

ELENA. Tokio nemoku.

ALIUS RAUCKIS. Plok į mostę, ir tiek.

ELENA. Tada moku. O kas bus?

ROKAS RAUCKIS. Jeigu išloši, tu karalienė. Ir mes da­rom viską, ką įsakai. Darom, Aliau?

ALIUS RAUCKIS. Dar klausia.

ELENA. Tada varom.

 

Antro aukšto koridoriuj skamba telefonas

 

ALEKSANDRAS. Atsiliepk, Tomuk.

TOMAS (nubėgęs aukštyn, į ragelį). Ne, viršininkas. Brinza, taip. Nieko. Viskas.

 

Izoliatorius

 

ROKAS RAUCKIS (ištraukęs kortą). Kingas. Tu pralošei.

ELENA. O kas išlošė?

ROKAS RAUCKIS. Aš.

ELENA. Tai ir gerai.

ALIUS RAUCKIS (praskleisdamas kaladę). Dabar su ma­nim.

ELENA. Ir tu išloši?

ALIUS RAUCKIS. Pamatysim. (Ištraukia kortą)

ELENA. Išlošei?

ALIUS RAUCKIS. Kingas.

ELENA. O kas dabar aš?

ROKAS RAUCKIS. Niekas. Vergė.

ELENA. Abiejų? Iš karto?

ALIUS RAUCKIS. Taip, pelyte.

ELENA. Ką aš turėsiu daryt?

ROKAS RAUCKIS. Nieko sudėtingo. Pritemdysim, Aliuk.

 

Alius Rauckis, pakėlęs antklodę, sėlina prie Elenos. Toji, spigiai susijuokusi, išsisuka. Nepasiseka Aliui „pritemdyti“ dar kelis sykius. Į gaudynes įsitraukia ir Rokas Rauckis. Švokštuodami jiedu gaudo spygau­jančią Eleną, kol pagaliau sugriebia ją ir parbloškia

 

SAULIUS. Elenut... Ne!!!

 

Su trenksmu atsiveria durys. Įsiveržia berniukai. Trumpos grumtynės. Mauna koridorium ištrūkęs Rokas Rauckis. Berniukai vynioja prie kanapos Alių Rauckį

 

TOMAS (antrame aukšte, į ragelį). Viršininkas! Mes juos sutaršėm! Rauckius! Buvo užpuolę! Elenutę!

ELENA (izoliatoriuj). Jie norėjo mane... Mane! Ochocho cho! Kvaileliai jūs...

ALEKSANDRAS (brazgindamas gitara).

Nei vainikėlio nei žiedų nei zagso nei klebono

o viešpatie kam užsukai tą savo naivų gramofoną...

 

Juozas Glinskis. Balsas: dramos. Vilnius: Vaga, 1983.